VALDAS BAKIERSKIS: Jau beveik 30 metų gyvenu kaime ir neįsižeidžiu, jei kas pavadina kaimiečiu.

Į šeštąją dešimtį įkopęs Valdas paprašytas papasakoti apie save tik nusišypso ir sako, jog mieliau pakalbėtų apie anūkus nei apie save.

Valdas gimė, augo ir mokėsi Marijampolės mieste. Per gyvenimą teko paragauti ir emigranto duonos. Tačiau visada traukė gimtas kraštas, čia likę artimieji. Ir štai dabar jis jau beveik 30 metų gyvena kaime. Turi ūkį, kuris seniau buvo gan nemažas. Tokį darbą dirbti gali ne kiekvienas. O Valdui tai širdžiai miela veikla. Kita vertus ūkio, gyvulių priežiūra reikalauja daug pastangų, sunkaus darbo, laiko ir atsidavimo. Tai puikiai atspindi viena istorija. Prieš keletą metų ūkis sulaukė prieauglio – 15 paršelių. Atrodytų nieko neįprasto Valdui. Tačiau vienas paršelis buvo tik vos 15 centimetrų dydžio. Šis miniatiūrinis paršelis nepajėgė konkuruoti su kitais paršeliais dėl išgyvenimo. Valdas nenuleido rankų ir parsinešė jauniklį namo, pusantro mėnesio maitino kūdikių mišiniu iš buteliuko. Šarlotė (toks paršelio vardas) tapo tikru šeimos nariu.

Džiaugiasi Valdas gyvenimu kaime. Bet labiausiai žmonėmis. Čia jie paprasti, malonūs ir visada padedantys vienas kitam. O pagalbos gyvenant kaime prireikia. Pažvelgus į Marijampolės miesto centrą ir 300 m spinduliu aplink seniūnijų pastatus, rodos, ir baigiasi Marijampolės savivaldybė.

„Man patinka natūrali gamta, tačiau gyvename civilizuotame pasaulyje. Pasukus automobiliu iš pagrindinio kelio į šalutinius kaimo kelius jau tampa norma, kai reikalinga traktoriaus pagalba pasiekti tikslą. Centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai atrodo kaip svajonė. Kultūra, sportas ir švietimas prieinami tik gyvenantiems didesnėse gyvenvietėse“ – vardija miesto ir kaimo gyvenimo kokybės skirtumus Valdas.

Tačiau kaimo apleisti nenori. Atvirkščiai, tai skatina veikti ir siekti, jog komfortiškas gyvenimas pasiektų ir atokesnius kaimus.